1966-ųjų pasaulio čempionato nugalėtojai vėliau gyveno visai kitaip nei šiuolaikinės futbolo žvaigždės. Šaltinyje pabrėžiama, kad jie nebuvo paveikti pinigų ar viešumo taip, kaip dabartiniai elitiniai žaidėjai. Dalis jų dar ilgai po triumfo dirbo scenoje ir taip prisidurdavo prie pajamų.
Pasakojime akcentuojamas ir jų bendravimas su žmonėmis. Rinktinės nariai, anot teksto autoriaus, skambučius grąžindavo nedelsdami, o susitikimuose elgdavosi paprastai. Jie dalyvaudavo ne tik dideliuose renginiuose, bet ir mažesniuose vakaruose, kur šalia jų stovėdavo vietiniai komikai ar tribute pasirodymai.
Vienas ryškiausių prisiminimų susijęs su Geoffu Hurstu. Jis ruošė kalbą vakarienei, o tekste pasakojama, kad jam padėjo ir pats autorius. Hurstas čia vaizduojamas kaip natūralus scenos žmogus, tačiau kartu primenama ir jo vieta komandoje po finalo – net po hat-tricko vieta rinktinėje nebuvo laikoma savaime suprantama.
Tekste taip pat minimas Alf Ramsey požiūris į discipliną ir kuklias aplinkybes. Jo pradinis atlygis buvo 4 500 svarų per metus, vėliau pakilęs iki 5 000, o jis dar prašė Futbolo asociacijos pagalbos įsigyjant būstą. Tai dar vienas kontrastas su dabartiniu futbolo pasauliu.
Pasakojimas baigiamas labai žmogiška gaida. Autorius prisimena, kad 1966-ųjų herojai jam atrodė nuoširdūs, linksmi ir prieinami. Būtent toks jų paveikslas, o ne vien pati taurė, išliko kaip pagrindinė šios sukakties mintis.