1998-aisiais Batty stojo mušti penktojo Anglijos baudinio ketvirtfinalio tęsinyje su Argentina ir jo smūgį atrėmė vartininkas Carlosas Roa. Tai buvo pirmas jo profesionalo baudinys pasaulio čempionate. Tačiau po epizodo jis nepuolė į neviltį ir viešai nevaidino emocijų.
Vėliau Batty dar aiškiau parodė savo laikyseną. Jis nepritarė idėjai pelnytis iš pralaimėjimo, kai greito maisto bendrovė norėjo panaudoti jo baudinio nesėkmę reklamos kampanijoje. Būtent toks sprendimas prisidėjo prie jo, kaip kultinio žaidėjo, įvaizdžio tarp sirgalių.
Straipsnyje pabrėžiama, kad nuo karjeros pabaigos 2004-aisiais Batty gyveno itin tyliai. Buvę komandos draugai teigia, kad jo beveik neįmanoma surasti, o buvę rūbinės partneriai ne kartą bandė įtraukti jį į susitikimus, bet nesėkmingai. Pasak teksto, jis pats nuo pat pradžių neketino grįžti į futbolą per trenerio ar kitą panašią rolę.
Batty buvo susijęs su keliomis svarbiomis komandų pergalėmis: su Leeds United 1992-aisiais ir su Blackburn Rovers „Premier League“ titulu 1995-aisiais. Vis dėlto jis nelinkęs dalyvauti jubiliejiniuose renginiuose ar viešuose prisiminimuose. Viena iš retų išimčių buvo jo apsilankymas Elland Road stadione, kur jis padėjo vainiką draugo Gary Speed atminimui.
Buvę bendražygiai jį apibūdina kaip tylų, paprastą ir labai savitą žmogų. Tekste akcentuojama, kad po karjeros jis planavo laiką skirti tik šeimai Jorkšyre, o ne darbui futbolo aplinkoje. Informacija parengta pagal BBC Sport tekstą apie Batty gyvenimą po garsiojo baudinio.