Pasaulio čempionatas JAV, Meksikoje ir Kanadoje daugeliui žiūrovų paliko netikėtai teigiamą įspūdį. Iš skirtingų miestų atėję pasakojimai kartoja tą pačią mintį: svarbiausia buvo ne komercija, o žmonės, kurie atvyko palaikyti savo rinktinių ir užpildė miestų erdves spalvomis, atributika bei nuotaika.
Keli sirgaliai iš JAV rytinės pakrantės ir Kanados minėjo, kad juos labiausiai nustebino gyvas šurmulys miestuose. Bostone prie pirmųjų rungtynių susidomėjimą pakėlė gausiai atvykę Škotijos aistruoliai. Vankuveryje buvo išskirtos tvarkingos viešojo transporto organizavimo sąlygos, pėsčiųjų erdvės ir aktyvios gerbėjų zonos. Abu miestai buvo matomi kaip vietos, kuriose turnyras tapo ne tik sporto, bet ir viešo miesto gyvenimo dalimi.
Tuo pat metu kartojosi kritika dėl bilietų kainų. Kai kurie pašnekovai dėl jų į rungtynes net nepateko arba lankėsi mažiau, nei būtų norėję. Minėti ir Fifa sprendimai, kurie vertinti kaip nenaudingi vietos verslams bei žiūrovams. Nepaisant to, dalis žmonių rinkosi sirgti viešose peržiūrose, baruose, aikštėse ir fanų zonose.
Didžiausią įspūdį daugeliui paliko ne viena konkreti akimirka stadione, o bendras jausmas, kad į turnyrą įsitraukė labai skirtingos bendruomenės. Buvo akcentuojamas sirgalių iš Norvegijos, Škotijos, Japonijos ir kitų šalių nuoširdumas, taip pat daugiakultūrė miestų aplinka. Iš Meksikos ir Kanados ateinantys pasakojimai ypač pabrėžė šeimyninį, draugišką turnyro veidą.
Šių pasakojimų bendra išvada paprasta: net ir esant brangiems bilietams bei politinei įtampai, Pasaulio čempionatas Šiaurės Amerikoje daugeliui virto gyvu, miestus sujungusiu renginiu.